Čionai būdavo visa mokykla. Kaip mes norėdavome baisių pasakų klausyt — apie raganas — žmogėdas, apie Alenutę ir Jonuką, apie devingalvį, apie vilkalokius arba vilktrisas, apie Kalnavertį, Aržuolių, apie stiklinį kalną. Šventomis dienomis, pusryčių beverdant, turėdavome keltis ir ražančių giedot, vyrai prie stalo, o moterys prie pečiaus. Po ražančiaus pusryčiai, po to priguldavom dar ir prašvitus, kas tik galėjo, važiuodavo, arba eidavo į Sasnavą, į bažnyčią. Vaikai ir kas nors iš didesniųjų likdavo namie. Pavakare prieš vakarienę dar dažnai giedodavo Saldžiausio Vardo Jėzaus ražančių, o kartais vakarienę ant kudmento beverdant, kropui ant vaškaros bekabant, dažnai Marijos Panos karunką giedodavome. (Kas nor Panai Marijai slūžyti, o Jos asablyvu milasniku būt...). Gavėnioj — gavėnios giesmės, graudūs verksmai, Kalėdoms — Kalėdų, Velykoms — Velykų giesmės, — sulig sezono.

Rytą, vakarą turėdavome poterius kalbėti; juos mama išmo-kydavo mus kokius 4 - 5 metus turint. Vasarą nuveždavo mus kai kada į Sasnavą ant mišparų, į „spaviedį" (išpažintį). Iš artimų kaimynų atsimenu Kulboką, gyvenusį gretą su Griniais. Žmogus buvo juokdarys, komikas, bet mėgdavo išsigert ir galų gale namus prarado. Tai buvo paliegėlių šeimyna, nežinau, ar tuberkuliozo ar sifilio apimta.   Rodos, beveik visi išsibaigė, išmirė.

Bartuška Antanas, Pukštu vadinamas, dažnai vogtas girioj malkas važiodavo Marijampolėn pardavinėt, užsigerdavo. Buvo vieną sūnų pamokinęs, išėjo turbūt į Punską gminos kanceliarijos raštininku, kitą sūnų buvo įstatęs kleriku į Seinų seminariją, pasi-mirė džiova, trečiasis išėjo į Angliją, mergina ištekėjo—visi džiova pabaigė savo dienas. Sakydavo, kad tai Kasakaičių šeimynos tokią dalia, jog daugelis jų džiovą pasimiršta. Bartuškienė iš tos šeimynos buvo.

Anskaitis Matijošius, kiek vyresnis už mane; tėvas jo irgi pasi-miręs džiova, toliau ir sūnus, ir dvi mergaitės gavo džiovos. Šlekys, buvęs pačtorius, gerai mokėdavo pasakot visokius atsitikimus, kai važiojo Aleksandrą II, kaip bevežant ratas suteškėjo ir jisai nesustodamas ašia davežė ciesorų iki stoties; kaip viršininkas norėjo už tai jį nuplakti, bet ciesorius nedavęs, nes, girdi, jis gerai važiavo ir savo laiku pribuvo stotin. Anskaitis Vincas, jo brolis, baigė Marijampolės gimnaziją, ėjo Maskvos  mokslus, ir dabar nekunigauja, be gydytojauja. Kaimuose tuomet daug žydų buvo.  Vieškeliu einant per kokius du verstu buvo karčiama, kurią laikė žydas. Skučuos paplentėj buvo karčiama, Lukošiuos — kita, Pentupiuos — trečia, Vibaruos – ketvirta, Plutiškiuos-penkta.Taigi vieškeliu į Plutiškius, kokius 8 verstus pravažiavus, rasdavai 5 karčiamas. Jei važiuot būdavo iš Budkos įMarijampolę, iš viso 19 verstų, tai karčiamos buvo — Budkoje dvi, Skučuos -1, už giraitės Pridotkuos -1 Vincuos - 3, Kužiuos - 1, Bitikuos - 1, Tupikuos - 1, Dženčelaukoj -2, Puskelniuos - 1, Rakališkėj 1, Degučiuos - 1, t. y. 15 karčiamų -19 verstų. Nėr dyvų, jei mano tėvo kaimynai gėrė ir kai kurie prasigėrė. Buvo kur ir kas gert. Buvo propinacijos sistema, kiekvienas dvarininkas varė degtinę ir turėjo teisę atidarinėt karčiamas, savo rajone, kur tik nori.

Degtinės varyklų tuomet  buvo Mikolajevo  dvare  (5  verstai), Antanave (14 verstų), Elzbietišky (10 verstų). Vyskupo Valančiausko propaganda buvo tada beveik pranykusi, bent jos rezultatų buvo nematyt. Tiesa, skaitydavo Griniuos ir kitur Šiaulėniškį Senelį, kunigai pasakodavo pamokslus apie girtuoklybę, bet patys gerdavo, baliavodavo, medžiodavo. Žmonės irgi buvo girtuoklybėj praskendę.

Mano tėvai mažai gerdavo, girti turbūt niekad nebuvo, tėvas tik retkarčiais pareidavo iš gminos skodos (iš Budkos) truputi užsitraukęs. Na, gyvenantis iš darbininko vietos, pas mus tėvo tikras brolis, dėdė Silvestras, kartais parkeliaudavo iš Sasnavos gerokai įkaušęs, kėsindavosi muštis, bet greit nurimdavo, nueidavo gult ir užmigdavo. Mes visi vaikai buvome išauklėti tikybinėj katalikų dvasioj, melsdavomės, paūgėję eidavom beveik kas mėnuo išpažinties, pasninkaudavome ištisą gavėnę be mėsos ir be pieno, taipogi atlaikydavome „čvertines" ir kitokias vigilijas, adventų pasninkus, nešiodavome škaplėrius, ignosėlius, klausydavome mišių šventų, žodžiu, laikydavomės griežtai visų tikybos reikalavimų. Kunigui nepabučiuoti rankos, nenusiimti kepurės prieš jį skaitoma būdavo nemaža nuodėmė.

Ant kunigo nieko papeikiančio nevalia būdavo sakyti. Abejojimų apie tikybą nė užsimint nevalia būdavo. Motinos pusbrolis, Šleinių šiaučius Matjošius, kalėjime už caro portreto įžeidimą, bene 10 savaičių pasėdėjęs, pasidarė laisvamaniu — nustojo ėjęs į išpažintį, į bažnyčią, užsiželdino barzdą... Vaje, kaip moterys jį imdavo už tai! Kun. Pėstininkas buvo mergeles užsiuntęs, kad į barzdą smalos pripiltų. Bet šiaučius nepasidavė ir, rodos, iki galo gyvasties tokiu pasiliko. Pasimirė 1924 m.

JSN Decor template designed by JoomlaShine.com