Nelaimė būdavo, jei užplūsdavo čigonų abazas, nes prigužėdavo jų pilna stuba, ir čigankos paprastai poterius bekalbėdamos pasivogdavo kokią vištą, pančekas nudžiaudavo, pasisavindavo vandeniui gerti kružiką. Jei dar būdavo vyrų namie, tai pusė bėdos, čigonai kiek valdydavosi, bet jei jie rasdavo tik moteris ir vaikus, tai po akių vogdavo ir nė gero neduodavo. Kartais visas čigonų taboras prašydavosi nakvynėn žiemą, bet mano tėvas niekados jų neįsileisdavo. Kartas nuo karto užeidavo strielčiai, girių sargai arba, kaip dabar juos vadina, eiguliai. Na, jie reikėdavo pavaišinti, duot sviesto,. sūrio, degtinės, nes kitaip negalėtum iš girios nei malkų, nei karties. kokios pasiimti. Girią tuomet vogdavo visi. Kiti gaspadoriai daugiau iš girios, negu iš ūkio turėdavo.

Grinių gyvenamasis namas, statytas apie 1860 m., sudegęs 1944 m. (karo laike)

 
Man kokius 5 metus turint, atsimenu, apsigyveno pas mus girių stražnikas Meškute pravardžiuojamas - Sakalauskas jo buvo pavardė.Jisai gan ilgai pas mus seklyčioj gyveno, turbūt, girias kapčiavo.   Buvo lenkelis, lietuviškai iš poniško; kalbėdavo. Atjodavo dar raiti kazokai, kurie buvo pakviesti giriai saugoti, matyt, vienų strielčių permaža pasirodė. Jie buvo neilgai.

Dar valkiodavosi po gaspadorius „žemskiai" (policininkai); grūmodavo jie tėvui protokolą sustatysią, kam šunes nepririšti, kam kopėčių ant stogo nėra, bet paprastai degtine pavaišinti atsileisdavo ir išeidavo iš namų visai draugingai nusistatę. Kunigai retai į Grinius užvažiuodavo. Maino tėvas stengdavosi be jų apsieiti, sakydavo, kad iš bičiuliavimo su kunigais gaspadorysta netarpsta. Tėvo tėviškėj, Valčiuvos kaime, 6 verstuose nuo Marijampolės, kunigams prie tėvo tėvų būdavo priprasta vieta. Bet mano tėvas nenorėjo su jais artimai gyventi.

Atkeliaudavo Plutiškių prabaščius Akelaitis, paeinantis iš Šunskų parapijos, kaip ir mano mana, Marijampolės Marijonas Miliauskas, irgi nuo Šunskų paeinantis, Marijonas Kazimieras Pėstininkas, tolimas tėvo giminaitis. Na, kalėdojant kasmet žiemą atvažiuodavo iš Pilviškių kun. Daunora, prabaščius Motiejus Oleka, bet tai jau buvo pareigų atlikėjai, ne svečiai. Iš giminių mes vaikai labiausiai laukdavome tėtukus — tėvo tėvą ir motinos tėvą. Močiutės mažiau mums patikdavo. Tėtukai atveždavo obuolių, riešutų, papasakodavo, kai bevažiuodami atėmę iš zuikio pyragą, iš lapės bandutes; priręsdavo pasakų. Aš ypač mėgdavau kartu būti su Tursučių tėtuku arba Šleinių tėtuku. Būdavo ir tokių giminių, kurie mus, vaikus, neapkęsdavo. Taip vienas, Užbaliu vadinamas, iš paniūrų žiūrėdamas ir neaiškiai pro nosį kniauzodamas, sakydavo — ko žiopsot čia, tuoj diržą jums nusijuosiu, o jūs ėdikai, dykaduoniai?!

Kriaučiai, šiaučiai irgi mums nepatikdavo, nes į vaikus žiūrėdavo iš aukšto, pasijuokdavo iš jų, duodavo navatnų paklausimų.  Ilgais rudens ir: žiemos vakarais anksti eidavome gulti, tėvai nueidavo į seklyčią, o mes vaikai su: šeimyna likdavomės vieni. Na, ir prasidėdavo tada pasakų rentimas, mįslių minimas ir kitokios balabaikos. Kartais mums įsivakaravus ateidavo tėvas arba motina ir liepdavo miegot.

JSN Decor template designed by JoomlaShine.com