Aslą šluodavo sausai, beržine šluotą, ražais, tik truputį prieš šluosiant vandeniu pašlakstydavo, sąšlavas išpildavo tiesiog netoli priemenios durų lauke. Kai pavasarį atšildavo, tai tą sąšlavynę į daržą nugabendavo. Be balanų, dar vartodavo lajines žvakes, kurias pačios moterys gamindavo. Pasidarydavo iš verpalų knatų, kuriuos suverdavo po keletą ant vieno ilgoko šipulio. Šipuliai su kabančiais iš jų knatais abiem galais pasikardavo ant dviejų paralelių vytuškų arba grėbliakočių. Čia pat būdavo puodas su avių tarpintu lajum. Tai vis būdavo daroma žiemos metu šaltoj priemenioj. Knatus kartas nuo karto gaspadinė dažydavo į karštą lajų ir tuojau po to pakabindavo su šipuliu tarp vytuškų. Nuo šalto oro lajus sustingdavo, kelis kartus taip padarius, knatas apsiveldavo lajum. Kai knatai pasidarydavo piršto storio, tai žvakės skaitėsi gatavos, galus joms iki apatinio knato galo nupjaudavo ir žvakes sukraudavo į uždaromą skrynutę, žvakinyčią, kad pelės neprieitų. Tokios žvakės žibėdavo ne puikiai, spragėdavo, knatas reikėdavo kartas nuo karto nukirpti arba paseilintais pirštais greitai nužnybti. Žvakėms būdavo vienas liktorius, o kai prireikdavo daugiau, tai pasidarydavo liktorių iš kručkų, burokų, dynų. Taip būdavo per balius, per šermenis, per krikštynas, per veselias. 

Jau man paūgėjus atsirado „kalimoriai" su smirdalu,t. y. su žibalu. Juos pasidarydavo patys žmonės. Sugaubdavo blekutę į vamzdelį, pasidarydavo iš blekės brylelį, knatą pasigamindavo iš marškonio audinio ir lemputė gatava. Jau man gimnazijoj turbūt bebūnant, taip apie 1880 metus, atsirado Grinių namuose pirktinė lempą su stiklu, pradžioj pakabinama po lubomis ties stalu, o paskiau ir stovinti ant stalo su koja.

Atskiros išvietės mano mama niekados neleisdavo statyt, nes už tokius „zbitkus", girdi, Dievas galįs nubausti. Tik apie 1898 metus meisteriui, broliui Jonui pavyko mamą prigaut ir pastatyt prie kiaulių tvarto atskirą išvietę. Mat, sakėsi, ten būsiąs mažas kiaulėms tvartukas. Kai buvo tasai tvartukas pastatytas, tai mama toliau nesipriešino, bet ta įstaiga turbūt tik broliai ir naudojosi.
Abrūsas (rankšluostis) paprastai aptarnaudavo visą šeimyną. Kad nesurūktų, būdavo padedamas abrūsinyčioje: tokioj spintelėj; dažnai dailiai rėžiniais padailintoje. Paprastai abrūsas tarnaudavo nemainomas visą savaitę.

Subatoj kai kada, ypač prieš „atpuskus" (atlaidus), šeimyna trinkdavosi galvas, nusiplaudavo iki juostai šiltu vandeniu su muilu. Kai kas ir kojas iki kelių pasiprausdavo, bet kūno dalies tarp juostos ir kelių beveik niekados nesiprausdavo. Statinėse tik niežų gavę ir visokiomis biaurybėmis išsitepę išsimaudydavo. Na, vaikus geldose dažnai išmaudydavo. Iš ryto visa šeimyna prausdavosi, daugiausia iš burnos - įsigerdavo iš kružiko vandens ir prunkšdavo jį ant rankų, kuriom apsitrindavo veidą, kaklą, sprandą. Muilo mažai vartodavo. Ubagai apsilankydavo beveik kasdien, papoteriaudavo, gavę „almužną" eidavo sau toliau. Kai kada koksai ubagas apsinakvodavo. Kiti ubagai būdavo laukiami svečiai. Jie papasakodavo naujienų, apie vainas, apie lenkmetį, kaip kitąsyk maskoliai gaudydavo vyrus į vaiską, apie Krakosmetį (1831), būdavo ir| tokių, ką Napoleoną atsimindavo; kiti savo jaunystos dienų atsitikimus prisimindavo, medžiokles, vagystes kai kurie mokėdavo pasakų, o vienas Paškevičius  nuo Skriaudžių mokėdavo daug dainų dainuot. Na, būdavo ir labai dievobaimingų ubagų, kurie mokėdami paskaitydavo iš Bromo atverto in Viečnastį visokių baisenybių apie pragarą, apie velnius, kaip sprandą kam tai už bliuznijimą nusukę, kaip kokį tai poną prie visų akių pasigriebę ir išsivežę.

Žydeliai važinėdavo ir vaikščiodavo po kaimus su silkėmis, su peiliais, šukomis, su muilu, su guzikais, špilkomis, perkeliu, skepetaitėmis. Kiti vėl supirkinėdavo pakulas, pakojas, skudurus, kaulus, javus, veršius, avis, kailius. Treti atveždavo nuo Pilviškių puodų, bliūdų, ąsočių, kružikų, pienpuodžių, uzbonų. Gaspadinės ilgai, ilgai rinkdavosi, beskambindamos atvejų atvejais tuos indus. Stebėtis tik reikia puodžių žydelių kantrybe. Derybos būdavo irgi labai ilgos. Dar kiti važiodavo smalą (nuo Prienų). Būdavo ir tokių, kur gydydavo žmones, duodavo vaistų. Kriaučių lietuvių man beaugant mažai dar tebūdavo, ir po kaimus dažnai, vaikštinėjo kriaučiai — žydeliai. Aplinkinėj per tris mylias buvo pagirtas Puskelnių Skrinska - kriaučius, o kitas Rutkus skaitėsi darkytojum. Lietuviai kriaučiai tuomet būdavo labai mandri, gaspadinės ir gaspadinaitės jų bijodavo, stengdavosi jiems ir valgiu ir apsiėjimu įtikti. Mat, nelengva būdavo jie prie darbo prisiprašyt, taip pat turėdami miklų išlotą liežuvį, galėjo besibastydami po svietą moterims garbę pagadinti.

Šiaučių lietuvių kiek daugiau būta, bet irgi reikėdavo keliomis savaitėmis iš anksto juos užsikviesti, nes nespėdavo apsidirbti. Kriaučius Rutkus, pamenu, užkrėtė mūsų namus niežais. Labai sunku buvo paskui išsigydyt. Mama labai privargo, mus vaikus įvairiais tepalais betepdama ir į karštą pečių bekišdama. Kai kurias merginas kriaučiai iš kelio išvesdavo, pramergindavo.

Tai būdavo pusėtinai padykęs ir pasileidęs gaivalas. Mano tėvas buvo amžinas kriaučių priešininkas ir mums - vaikams juos statydavo pavyzdžiu, kad nebūtume į juos panašūs. Dar atsilankydavo abrozininkai su abrozais, daugiausia jie lenkiškai kalbėdavo. Jų pardavimais, daugiausiai aiškiomis.

Dar atsilankydavo abrozininkai su abrozais, daugiausia jie lenkiškai kalbėdavo. Jų pardavimais, daugiausiai aiškiomis.  Dar atsilankydavo abrozininkai su abrozais, daugiausia jie lenkiškai kalbėdavo. Jų pardavimais, daugiausiai aiškiomis spalvomis nudarytais, pasigrožindavo seklyčias. Pavasariais atsirasdavo melsvais rūbais apsitaisiusių juodomis skrybėlėmis užsidėjusių vengrų, kurie romydavo drigantus, bulius, kuilius, kiaules, bet jiems: jau tada darydavę konkurenciją ir vietos lietuviai romytojai.

Kailius dirbdavo maskoliai — kailiai. Atėję rudenį iš Maskolijos nusisamdydavo jie kokią „pirtį" (linaminę) ir tenai visos apylinkės kailius per žiemą išdirbdavo. Kad pažint savo kailius, jie duodavo karklo pagaluką su įkirpimais, pusę jj. sau prie kailių pundo pasilikdavo, o kitą atskėlę, atiduodavo kailių savininkui. Dar ateidavo alieknikų, turbūt Austrijos slovakų, kurie turėdavo vaistų ir gydydavo žmones ir gyvulius. Jie irgi mėlynais rūbais nešiodavo.

JSN Decor template designed by JoomlaShine.com