Suolai būdavo naktyj užimti šeimynos guoliais — berno, merginos, piemens, auklės. Kai kada būdavo du iš šalies vyrai samdomi, kartais tik vienas. Tarnaitė dažniausia būdavo viena, ik mes vaikai į piemenis paaugome — du piemenys, o paskiau vienas ir net nė vieno, nes ganydavome kiaules ir galvijus mes patys, vaikai. Žiemą į stubą paprastai sukraustydavo naujagimius ėriukus su avimis, kai kada atsinešdavo ir veršiuką didžiam šalčiui esant, o vieną kartą, pamenu, tėvas atvedė ir kokią savaitę laikė stuboj sergantį, turbūt plaučių uždegimu, bėrį. Mes, vaikai, kuone visą žiemą iš stubos beveik neišeidavome, motina neleisdavo, bijodavo, kad neperšaltume. Ir apsirėdyt lemtai kuom iki kokių 5 - 6 metų neturėdavome — nei klumpių, nei kelnių, nei kailinukų.

Vaikai iki kokių 5 metų bėgiodavo vienuose ilguose marškiniuose, susijuosę juostele ir tik retai kas turėdavo bruslotą (kamzolę). Mergaitės nešiodavo ant marškinių andarokaitį (sijonėlį). Stuboį būdavo atliekama daug darbų. Be valgio virimo (rytą ir vakarą) dar moterys linus šukuodavo, kratydavo, verpdavo, lenkdavo į tolkas lankčiais, vydavo nuo vytuškų ant krijų, mesdavo nuo krijų ant mestuvų ir pagalios surietusios į stakles pava¬sarį pradėdavo austi dryžius, andarokus, prozaktus, cvilikus, žiurstus, rinkinius, milą, rankšluosčius, pakulinį (padurkinį), pašukinį, apyverpinį, drobę, drobules.

Mergaitės ausdavo juostas, pakeles. Vieną kartą per savaitę kepdavo duoną: iš ryto įmaišydavo, vakare išminkindavo ir paryčiu liže į pečių leisdavo.
Dulkių stuboj niekados netrūkdavo. Dar vyrai prie to prisidėdavo bevydami iš kanapių pančius, viržius, vadeles, kanapines plėškes, pavadžius. Čia jie stuboj skaldydavo malkas, o mes vaikai kraudavome jas ant pečiaus, užpečky, riedavome su piemenimis pasistoję ant uslano arba keturkojo krėsluko ant grėdų į palubę.

Vakare kartais, kai žiburį užgesindavo, iš pargabentų iš kelmynės aptrešusių kelmų, pakampėj sukrautų, žėrėdavo fosforinė daili  šviesa. Žibindavo pušinėmis balanomis. Pušies rulį skaldydavo į spo-ntus, šiuos gi peiliu arba striūgu į balanas. Užžibintas balanas įkišdavo į sienų plyšius, iš kurių žiūrėdavo daugybė rudųjų tarakonų.

Jų tiek daug būdavo, jog vienam senam kriaučiui Žydgirės Vaitiekaičiui bemiegant prilindo pilna burna ir jisai atsikėlęs spiau-dydamas pasakojo, kad sapnavo arklys beesąs ir avižas pilna burna beėdąs. Tai buvo ne avižos, tik tarakonai. Blakių nebūdavo. Šnekėdavo, kad blakės tik pas prūsus prisilaikančios. Balanoms įsikišti būdavo tam tikra įtaisą, diedu arba žibintuvu vadinamą. Tokių diedų būdavo įvairių rūšių. Mano tėvo buvo padarytas dailus diedas su pakeliamai šerde, į kurios viršutinį geležimis apkaustytą galą įkišdavo balaną. Toksai diedas buvo nepavojingas, nes neužsidegdavo balanai besibaigiant. Sienos visos buvo numargintos maušiais ir šliomais, t. y. balanų išdegintomis dėmėmis. Blusų būdavo daug. Vaikščiodavome visad „sučiečkuotais“ kūnais. Utėlių drapanose nebūdavo. Bet galvoj atsirasdavo. Kiekvieną šventą dieną mama su peiliu visiems vaikams galvas išieškodavo ir utėles išbraškindavo su nago ir peilio pagalba.

Gaspadoriai su šeimyna daugelį daiktų patys pasidarydavo namie, meisterių retai teimdavo. Vyrai klumpes apsimušdavo, pasidarydavo roges, stalus, suolus, uslanus, kėdes, krėslukus, dyselius, treinijus, drobynas, leiteres, dugnines, akėčias, medines žagres, ragožius joms įstatyt, pasisiūdavo pirštines, prisidirbdavo žiemą viedrų, cėberių, grėblių, kultuvių, mintuvų; prisipindavo pintinių, sėtuvių; mano tėvas niekur nesimokinęs patsai dirbdavo lakėriuotus uosinius stalus, kuparus,  šėpas, bričkas,  lovas,  namus statydavo.    Ratams dirbti būdavo račiai, daugiausia vokiečiai-drukinėms skepetoms, prikyštėms drukuoti (klišėmis) būdavo mildažiai (daugiausia irgi vokiečiai arba žydai), rateliams (vindeliams) gaminti kur-ne-kur gyvendavo vindininkai (vokiečiai).Pikliui šventėms miltus pikliavot veždavosi į Kazlus pas Kubertą (vokietį) į vandeninį malūną, arba į Garstickus pas Garsticką.

Dar buvo už Sasnavos, 9 verste nuo Marijampolės paplentės Dagiliaus vėjinis malūnas, kurį irgi vokietys laikė. Milui velti būdavo veliušiai Kazluos pas Kubertą ir Garstickuos. Vilnas milui ir vilnoniams audeklams karšdavosi pirmiau naminiais karštuvais, paskiau atsirado karšiamųjų mašinų (pas Vincą Bartniką Kelmynėj). Stuboj būdavo šaukštdėčius, tokia pamarginta lentyna, prie kurio plaudavo indus, šaukštus. Prie šaukštdėčiaus paprastai aslai būdavo permirkusi įvairių skystimų ir pamazgų. Mes tą vietą tiesiog myžupiu vadindavome. Iš jos jausdavome dvokimo. Dar prie pečiaus žiemą stovėdavo kubilas ar statinaitė su rūgstančiais kiaulėms pelais. Iš ten irgi nemaža dvokdavo. Rudenį dar stuboj stovėdavo kokį laiką statinės su rauginamais kopūstais, o kai barščius raugindavo, tai irgi jų statinaitė stovėdavo. Na, ji nesmirdėdavo. Kai meitėlį paskerdžia, tai darinėdavo jį, sūdydavo lovyje, kimšdavo dešras, rūkindavo pradžioj vis stuboj (po balkiu), ir tik paskiau sukeldavo į aukštą ir pakabindavo po kardieliais arba po pantomis. Tai katinams būdavo nesmagumų. Jie tupėdavo ant aukšto ir, ilgėdamiesi karančių lašinių, skilandžio, karkų, kumpių, dešrų, dažnai kniaukdavo. Dar vištos asloj vaikštinėdavo ir padidindavo stubos nešvarumą. Po pečka tupėdamos jos ten per žiemą pridėdavo gana daug mėšlo, kuris pavasarį būdavo vartojamas tręšti kopūstams, cibuliams ir kt.

JSN Decor template designed by JoomlaShine.com