Kazio Griniaus atsiminimai (1866-1878)
 
Kai pasakodavo mano nabašninkė mama, esu gimęs bene 1866 m. gruodžio 17 d. Artimiausia bažnyčia tuomet nuo Selemos Būdos kaimo, kur man teko pirmu kartu šviesą išvysti, buvo Sasnavoj (Marijampolės filija). Ten buvau pakrikštytas. Podžiais buvo tėvo sesuo Veronika, paskiau ištekėjusi už Valinsko, Baraginės kaime, ir Jonas Grinius, tėvo pusbrolis, išėjęs paskiau į Ameriką. Bet Sasnavoj tuomet metrikų kunigai nerašinėjo, duodavo tik kortelę, kad toksai ir toksai kūdikis buvo tada ir tada pakrikštytas.

Su ta kortele reikėdavo paskiau vykti už trijų mylių į Pilviškius, prie: kurios parapijos priklausė Selemos Būdos kaimas. - Tokiu būdu mano gimimo metrikai buvo paskiau Pilviškiuose surašyti ir juose aš pažymėtas — gimęs bene 1867 m. sausio 7 d.

Tėvai turėjo 34 margus žemės, t. y. apie 17 hektarų, žemė buvo iš po girios, kelmynė; kieme, dar atsimenu, augo mažas aglynėlis, kur kartais aš rasdavau ūmėdžių.
Iš pasilikusių pas mano dėdę Silvestrą Grinių (Skriaudžių k.) bene 1792 m. vieno Griniaus metrikų, iš Kalvarijos parapijos pa-imtų, žinau, kad tai buvo Szlachcic Trockiego p o w i a t u. Iš tėvo pasakojimų girdėjau, kad Griniai atėję iš rytų ir pirmučiausia apsigyvenę Pabukty, toliau Kirkileve, Vyšnialauky, Valčiuvoj, Selemoj Būdoj ir kitur.

Mamos, Vosylių giminė, irgi, turbūt, iš rytų atėjo, nes pati pavardė rodo bene gudų kilmę. Matyt XVIII šimtmečio pradžioj taip vadinama Suvalkija buvo didelio maro išnaikinta. Sako, galėdavai visą dieną po tos pavietrės eiti ir nesutikti nė vieno žmogaus. Apie Griškabūdį, girdėjau pasakojant, kad tuomet iš. Prūsų atėjo 7 Kudirkai ir iš rytų 7 Olekai (Goliakai). Gali būt, kad tam marui pranykus, atsirado ir Griniai ir Vosyliai.

1868 ir 1869 metais buvo badas: vieni metai buvo labai sausi, kiti labai lytingi. Mama ir tėtė pasakodavo, kad eidavo tada daugybė ubagų, kiti būdavę iš bado sutinę, kai kas iš aplinkinių gyventojų buvo nuo bado pabėgęs anapus Nemuno. Viena mergina su tėvais nuo bado kitur išsikrausčius, kai man reikėjo kiaulės ganyt, buvo sugrįžus iš anapus Nemuno, tai lietuviškai ji nekalbėjo - tik lenkiškai.

Aš paties badmečio nepamenu, žinau tik iš tėvų ir kitų šeimynykščių pasakojimų.

Pirmieji atsiminimai

 Atsimenu dar, kad kartą vasarą tėvai bevažiuodami su manim plentu pro Čisavą, turbūt į tėvo tėviškę Valčiuvos kaiman, šnekėjosi apie ore matomus kokius tai dūmelius – tai parako dūmai, nutarė tėvas, atėję nuo prancūzų, kurie mušasi su vokiečiais. Galėjo būti 1870 arba 1871 m.

Pirmieji mano atsiminimai siekia bene 3 metų amžiaus, kai aš, pakėlęs dviem metais jaunesnę asloj rėplinėjančią sesutę Magdutę, surikau „Žiūrėkit, aš Magdę pakeliu!" Bet ją pakėlęs tuojau iš rankų išleidau. Ji, matyt, susitrenkė, ėmė rėkti, ir aš gavau nuo mamos plycką.

Gyvenamieji namai mūsų buvo dviem galais, perskirti, didele tuščia priemene su kamara prišlieta prie užpakalinės priemenios sienos. Ten pildavo bulves, laikydavo burokus, stovėjo girnų lovys su dvejom girnom, kur žiemomis šeimyna sąmalinį niūniuodama maldavo. Sumaltus miltus pildavo į didelę aukštą skrynią, kuri stovėjo klėtyj ir apačioj turėjo užstumiamą langelį, pro kurį, besibaigiant miltams, išsisemdavo likučius. Seklyčia, jau senai stuba paversta, tebestovi ir dabar, senoji gi stuba jau kokia 40 metų pamainyta nauju galu ir seklyčia padaryta.

Šeimynai dirbti ir miegot buvo stuba, o kitas švaresnis galas arba seklyčia buvo tėvams miegot, svečiams priiminėt, krikštynoms, šermenims, zekvijoms kelti. Stuboj buvo dūminis be kamino pečius, lubose atstumiamas langelis, aukštiniu vadinamas, dūmams ištraukt, asla buvo molinė, nelygi. Aplink dviem pasieniais buvo ant kojų patiesti platūs ilgi suolai sėdėti, daiktams pasidėt ir gulėt nakčia. Dar buvo platoka lova vaikams gulėt, kur tilpdavo koki 4 vaikai. Po lubomis buvo dvi kartys pakartos, ku-riose suriedavo malkpagalius, kad pradžiūtų. Langai būdavo vieneri, žiemą baisiai apšaldavo, nuo palangių tolydžio varvėdavo, turėdavo palangėmis tokius lovyčius pakabinti, kur prisirinkdavo per dieną koki du litrai vandens iš apšalusio lango. Kai pečių rytais kūrendavo, tai duris atidarydavo į priemenę. Žiemą prieidavo pusė stubos šalto oro ir blogai aprėdytiems vaikams būdavo tikras vargas. Gulėdavau ant šalipečiaus, bet ten pasiekdavo dūmai ir labai akis ėsdavo, reikėdavo galvą nukart nuo lentos; jei atsikeldavai, tai vienintelė patogi vieta būdavo prie pečiaus, pryžadoj, bet tenai tokių pasažierių neapkęsdavo gaspadinė (mama arba tarnaitė). Hygienos atžvilgiu tokios dūminės stubos gal ir geros, nes jos puikiai prasivėdindavo ir išsidezinfekuodavo. Iki pusei sienų dūmai ir angliodeguonis turėdavo pusėtinai apnaikinti mikrobus, vieneri langai praleisdavo pakankamai oro, atidaromos pečių bekūrenant į šaltą kiaurą priemenę durys ir lubose aukštinis būdavo  geros prietaisas ventiliacijai.

JSN Decor template designed by JoomlaShine.com